Šv. Kazimiero bažnyčioje stebina didžiulis architektūrinio užmojo mastas – centrinės ir šoninių navų plotis ir aukštis, puikus vainikas viršuje – ornamentuotas kupolas, sustiprinantis kilnumo ir gyvybingumo įspūdį, tokį būdingą to meto barokui.

Didysis marmuro altorius, regis, skamba įžanginiu akordu iš Beethoveno Penktosios simfonijos maršo, o pažvelgus nuo didžiojo altoriaus į vargonus vėl pribloškia ta pati platuma, kažkoks tolumų, tylos ir rimties pojūtis, tarsi vasaros dieną žiūrėtum į nusidriekusius vilnijančių javų laukus arba klausytumeisi balsingos Bacho fugos.
Akys vis krypsta kupolo link, atmintyje iškyla bažnyčios gaisrų datos XVII ir XVIII amžiuje, o dabar, 1944 metais, sužalotas jos kupolas, pramuštas kiaurai, žioji lyg žaizda.

Skaityti daugiau...

Esminis Jėzaus Draugijos veiklos bruožas – intensyvus apaštalavimas, pagalba sieloms. Toji sielovadinė misija paprastai esti neparapinė. Neatsitiktinai ir Vilniuje prie profesų namų 1604 m. pradėta statyti Šv. Kazimiero bažnyčia netapo parapine. Neužsiimdami parapine sielovada jėzuitai negalėjo nieko įpareigoti naudotis jų religiniais patarnavimais; visi pas juos ateinantys darė tai savanoriškai. Vieno pirmųjų jėzuitų pastebėjimu, Draugija ypač traukdavo dvi kraštutines grupes: asmenis, siekiančius ypatingai pagilinti savo dvasinį gyvenimą, ir tuos, kurie ligi tol buvo visų apleisti (vargšai, kaliniai, prostitutės), – tuos, kurių parapinė sielovada arba netenkindavo, arba nepasiekdavo.

Skaityti daugiau...

Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčios istorijos pėdsakų beieškant…

Esu dedamas kaip kertinis akmuo,
kad savo jėga palaikyčiau sunkų bažnyčios rūmą,
Jėzaus Draugijos profesų šventovę,
pirmąjį Lietuvoje šv. Kazimiero garbei
ir jo liturginiam kultui skirtą pastatą…

(Užrašas ant Šv. Kazimiero bažnyčios kertinio akmens )


(...) 1604 m. gegužės 10–12 d. Vilniuje vyko šv. Kazimiero kanonizacijos iškilmė, o paskutinę jos dieną buvo pašventintas Šv. Kazimiero bažnyčios kertinis akmuo. Dabar turime gerą progą dar kartą prisiminti šios bažnyčios istoriją bei priešistorę, jos statybų pradžią bei atskleisti senosios architektūros ir interjero ypatybes.

Skaityti daugiau...

 

 

 

1702 m. ba­lan­džio 18 d., kai Pins­ko jė­zui­tų ko­le­gi­jos rek­to­rius Mar­ty­nas Go­debs­kis nu­si­lei­do į baž­ny­čios krip­tą ieš­ko­ti vi­siš­kai už­mirš­to tė­vo An­drie­jaus Bo­bo­los kars­to, jis nė ne­nu­tuo­kė, kad pra­de­da il­gą ir ku­pi­ną ne­ti­kė­tu­mų šio jė­zui­to ger­bi­mo is­to­ri­ją. Ne­pra­ėjus nė de­šimt­me­čiui, 1711 m., Pins­ko – Tu­ro­vo uni­tų vys­ku­pas Por­fi­ri­jus Kul­čyc­kis jau ėmė rink­ti pir­mą­sias ži­nias apie An­driaus Bo­bo­los kan­ki­nys­tę, o Luc­ko ka­ta­li­kų vys­ku­pas Alek­san­dras Vy­chov­skis 1712 m. pra­dė­jo pir­mą in­for­ma­ci­nį pro­ce­są sa­vo vys­ku­pi­jo­je. Jo įpė­di­nis vys­ku­pas Jo­a­chi­mas Pre­ben­dov­skis 1719 m. Pins­ke at­li­ko ant­rą­jį in­for­ma­ci­nį pro­ce­są ir įsi­ti­ki­nęs kan­ki­nys­tės tik­ru­mu abie­jų pro­ce­sų ak­tus nu­siun­tė į Ro­mą. Gau­sė­jant ste­buk­lų ir tirš­tė­jant pi­lig­ri­mų srau­tui prie t. An­driaus ka­po Pins­ke, 1720 m. Ro­mą už­plū­do pra­šy­mai iš Lie­tu­vos ir Len­ki­jos pa­skelb­ti t. An­drie­jų Bo­bo­lą pa­lai­min­tuo­ju. 40 pra­šy­mų su­ra­šė vals­ty­bės se­na­to­riai, net du pra­šy­mus siun­tė Vil­niaus vys­ku­pas Kon­stan­ti­nas Bžos­tov­skis, o Len­ki­jos ba­jo­rų var­du pe­ti­ci­ją pa­si­ra­šė LDK kanc­le­ris My­ko­las Ser­va­cas Viš­nio­vec­kis. 1726 ir 1727 m. prie šių pra­šy­mų pri­si­dė­jo ka­ra­lius Au­gus­tas II, as­me­niš­kai pa­ty­ręs šio kan­ki­nio glo­bą.

Skaityti daugiau...