kripta_bendrasŠv. Kazimiero bažnyčia, vienas gražiausių Vilniaus baroko paminklų, pastatyta 1604-1615 m. Ją statė Lietuvoje įsikūrę jėzuitai, remiami didikų ir miestiečių. Kaip įprasta 17-me amžiuje, po didžiuoju bažnyčios altoriumi buvo įrengta kripta, skirta laidoti patiems jėzuitams, o taip pat jų geradariams.

Jau 1655 m. bažnyčia buvo nuniokota į Vilnių įsiveržusių Rusijos kazokų. Didžiausia tikimybė, kad kaip tik atstatant karo metu apgriautą bažnyčia buvo užpiltas įėjimas į kriptą. Po to apie ją niekas nežinojo. Kripta atsitiktinai rasta tik 1991 m., kai buvo remontuojami po sovietmečio tikintiesiems grąžinti maldos namai.

Tarp į kriptą suverstų griuvenų rasti keliolikos nenustatytų žmonių palaikai, nemažai altorių detalių, skulptūrų fragmentų ir kt. Pro skylę lubose patekus į kriptą, paaiškėjo, kad senasis įėjimas į ją veda tiesiog iš presbiterijos. Jis buvo vėl atidengtas, o senieji, laiko iškreipti laiptai pridengti medinėmis pakopomis.

1995 m. į šią kriptą perlaidoti kituose Šv. Kazimiero rūsiuose rasti apie 200 žmonių palaikai.

Kripta yra lygiagretainio formos, 6 m aukščio ir maždaug 18 m ilgio. Jos viename šone stovi masyvi mūryta keturkampė kolona, į kurios viršutinę dalį sueina skliautai. Šoninės sienos ir kolona degtos šviesios spalvos tinku. Ant jo yra puikiai išsilaikę juoda spalva tapytos freskos. Tai brangūs ir reti Lietuvos 17-o amžiaus dailės paminklai. Nors jų tapybos maniera skiriasi nuo kitų to meto pavyzdžių, tačiau turi aiškius europinės tapybos bruožus. Lyginant su puošniomis baroko formomis, šios freskos atrodo gana paprastos, jų autoriumi galėjo būti jėzuitų namuose gyvenęs nežinomas brolis.

Freskos savo tema yra susijusios su mirtimi ir prisikėlimo viltimi. Vaizduojamos figūros nedetalizuotos, kai kurios kompozicijos nebaigtos. Svarbų vaidmenį vaidina freskų tekstai – lotyniškos Šventojo Rašto ištraukos ir giesmių bei maldų eilutės. Šie kaligrafiškai išrašyti tekstai įrėminti barokiškomis juostomis, kurios užbaigiamos gyvatės galvutėmis.

Restauruotoje kriptoje įrengta atminimo vieta 17–18 a. po visa Šv. Kazimiero bažnyčia palaidotiems jėzuitams ir jų geradariams ir ilgą laiką bažnyčioje dirbusiam šventajam Andriejui Bobolai.

Kriptos įrašai ir jų vertimas į lietuvių kalbą: 
     - centrinė kriptos dalis;
     - į kairę nuo įėjimo;
     - į dešinę nuo įėjimo.

 

 

 

relikvijoriusŠv. Andriejus Bobola (1591-1657)

Įdomu, kad šiandien Lenkijoje itin gerbiamas ir jos Globėju paskelbtas šv. Andriejus Bobola savo žemiškąjį gyvenimą buvo labiau susiejęs su Lietuva. Jis gimė Mažojoje Lenkijoje 1591 m., mokėsi Braunsbergo jėzuitų kolegijoje. 1611 m. Vilniuje įstojo į Jėzaus Draugiją, studijavo Vilniaus universitete. Vėliau dirbo įvairiuose Lietuvos jėzuitų provincijos (ji apėmė Prūsiją ir dalį Lenkijos) namuose.

Vilniuje šventasis Andriejus praleido beveik trečdalį savo gyvenimo metų. Iš jų net dvylika metų (1624–1630, 1646–1652) gyveno prie Šv. Kazimiero bažnyčios. Čia jis dirbo pamokslininku, nuodėmklausiu, bažnyčios rektoriumi, vadovavo miestiečių Marijos sodalicijai. Būtent šioje bažnyčioje 1622 m. jis buvo įšventintas kunigu, o 1630 m. davė keturis iškilmingus vienuolinius įžadus.

Šv. Andriejus Bobola – vienas iš jėzuitų kankinių, atidavusių gyvybę už tikėjimą. Per 1655 m. kilusį Lenkijos ir Lietuvos karą su Maskva t. Bobola kazokų buvo užkluptas Polesės Janovo apylinkėse. Atsisakęs atsižadėti katalikų tikėjimo, jis buvo nepaprasti žiauriai nužudytas Polesės 1657-ųjų gegužės 16-ąją.

1702 m. Šiaurės karo metu, Pinsko kolegijos rektoriui M. Godebskiui pasirodė nežinomas, nežemiška šviesa spindintis jėzuitas ir pažadėjo, kad jis pats, Andriejus Bobola, apsaugos kolegiją nuo priešų armijos, jei rektorius atras jo kūną. Po trijų dienų paieškų (nei rektorius, nei kas kitas jau nežinojo, kur palaidotas ir kas buvo Andriejus Bobola) suradus karstą aptiktas tarsi vakar palaidotas kūnas. Nepaisant nuolatinės drėgmės ir šalia yrančių kūnų, kankinio palaikai nebuvo suirę, neskleidė jokio kvapo. Pasklidus žiniai Pinsko ir apylinkių gyventojai ėmė rinktis ir melstis prie kriptos, kurioje ilsėjosi t. Bobolos palaikai. Kankinys pažadą ištęsėjo – plėšikaujančios armijos aplenkė Pinsko kolegiją, o didysis 1709–10 m. maras aplenkė visą Pinsko kraštą. T. Andriejaus gerbimas sparčiai išaugo.

1712 m. buvo pradėtas oficialus palaimintuoju paskelbimo procesas. Popiežius Benediktas XIV jau 1755 m. patvirtino kankinystės dėl tikėjimo faktą, tačiau dėl įvairių priežasčių beatifikacija užsitęsė. Tik 1853 m. spalio 30 d. Romoje, Šv. Petro bazilikoje, popiežius Pijus IX iškilmingai paskelbė Andriejų Bobolą palaimintuoju.

Pinsko kolegijos bažnyčią perdavus stačiatikiams vienuolynui sumanyta užkasti stebuklingąjį kūną į žemę Apie tai sužinoję jėzuitai 1808 m. perkėlė kūną į savo bažnyčią Polocke. Po Spalio perversmo 1922 m. Palaimintojo kūnas buvo išvežtas į Maskvą ir padėtas Liaudies sveikatos komisariato Higienos muziejuje.

Dėl žemės reformos kilus badui, bolševikų valdžiai humanitarinę pagalbą javais suteikė Apaštalų Sostas. Tuo pat metu popiežius Pijus XI griežtai pareikalavo grąžinti Palaimintojo relikvijas. 1923 m. spalį relikvijorius, buvo pervežtas į Odesą, o iš ten – į Italiją. Palaimintojo kūnas padėtas jėzuitų Il Gesu bažnyčioje. 1938 m. Andriejus Bobolą paskelbus šventuoju, jo palaikai iškilmingai pervežti į Varšuvą. Ten jie gerbiami iki šiandien.

Video
Šv. Kazimiero bažnyčios kriptoje - kankinio Andriejaus Bobolos relikvija