Šv. Kazimiero bažnyčią reiktų laikyti pačiu pagrindiniu, pavyzdiniu baroko paminklu, pastatytu jėzuitų Vilniuje. (…)

(…) po tiek visokių negandų ir perdirbimų nedaug ką galima spręsti apie pirmykštį Šv. Kazimiero katedros grožį. Ji turėjo būti puošni ir skoningai įrengta, jei spręsime pagal Didžiojo altoriaus kompoziciją. Kas neabejotinai iš pirmųjų laikų išliko, tai bažnyčios planas. Jis sudaro lotyniškąjį kryžių, kurio skersinės kryžmos (navos) tik šiek tiek teprasikiša iš pailgo ketvirtainio šonų. Ant susikryžiavimo iškyla aukštas kupolas; erdvė tuo labiau atrodo centralizuota, kad visai nėra šoninių navų, o jų vietoj įtaisytos koplytėlės, kurios viena su kita tiesiog net nesusisiekia.


Taigi Šv. Kazimiero katedros planas beveik visiškai toks pat kaip Vignolos Il Gesù Romoj. Katedros pastatymas tada Vilniuje buvo didelė naujenybė, nes tokio plano bažnyčią jėzuitai tebuvo pastatę Krokuvoje ir Nesvyžiuje. Kitu kuo vilniškė bažnyčia turbūt negalėjo lygintis su Romos vyresniąja seserim, kuriai nestigo nei marmuro, nei skulptūrų. Ant šešių galingų piliorių iškilę dvigubi Šv. Kazimiero katedros piliastrai galėjo būti dažyti, marmuro imitacijos, nors dabar yra balti. Dabar taip pat balti piliastrų korintiški kapiteliai su kiek nevešliais akanto lapais. Ant jų uždėtas architravas paprastas, frizas lygus, nuogas, bet užtai karnizas yra ryškus, aukštas, kaskadinis. Jis apjuosia visą bažnyčios aukštutinę dalį ir nuveda ligi altorių, kur nutrūksta.

Altoriai išliko rusų nepakeisti ir liudija apie vėlyvąjį baroką (XVIII a.). Harmoningiausias yra Didysis altorius. Jis yra tridalis ir triaukštis. Į tris dalis jį suskirsto langai, ties kuriais pirmajame (raitytų pjedestalų) aukšte yra įkomponuotos mažutės ložės. Antrame aukšte dominuoja įvairiose plotmėse išrikiuotos puikios kolonos, kurių korintinius kapitelius mėgina dengti rokoko raizginiai. Centrinės dalies vidury lenktas karnizas susilpnėja ir nekliudo žvilgsniui pereiti į tretįjį aukštą. Ant stipresnės karnizo dalies ties vidurinės dalies kolonomis susiraito voliutos, kurios susilieja su paskutinio aukšto piliastrais, o šoninių dalių voliutos įsilieja į ornamentus, sugrupuotus smailiu trikampiu. Centrinėje dalyje paskutiniame aukšte nebėra jokio karnizo, o viršum paveikslo, kur turėtų eiti karnizas, yra įkomponuotas beveik elipsinis langas, kurio ornamentiniai „rėmai“ iškyla iki pat skliauto. Ant aukštųjų altoriaus dalių, kur netoli skamba voliutų motyvai, stovi vazos, taip pamėgtos vėlyvojo baroko.

Skersinių navų du altoriai nesudaro tokios gražios harmoningos visumos, kaip Didysis, tačiau ir jų negalima palikti nuošaly dėl fantastiškai laisvo elgimosi su kolonomis ir kitais architektūriniais motyvais, taip brangiais renesansui. Tuose dviejuose altoriuose krinta į akis keistas kolonų sugrupavimas ir jų tarpusaviai santykiai. Altoriaus paveikslo abiejose pusėse stovi po porą kolonų, o prieš jas – po trečiąją, kiek storesnę ir aukštesnę už užpakalines. Už porines kolonas jos tiek aukštesnės, kad savo drąsius kapitelius iškelia ligi tos vietos, kur atsikiša karnizas. Tokiu būdu kolonų kapiteliai visai nebeturi nieko remti. Bet vėlyvojo baroko architektas, lyg juokdamasis iš renesanso, deda architravo, frizo ir karnizo elementus. Sakau, elementus, nes jie nebėra kaip skersainis (antablementas), padėtas ant kolonų kapitelių ir juos jungiąs. Tie elementai stovi ant savų kolonų, o karnizo aštuonkampis gabalas atrodo lyg koks pogalvis ar turbanas. Sakytum, kad šitaip atgimė kapitelis su impostu, kurį galima sutikti sename bizantiškame mene. Tik ten šitas kolonos kapitelis su impostu laikydavo ant savęs didelį sunkumą, o Šv. Kazimiero bažnyčios skersinių navų altoriuose jie yra dekoratyvinė fantazija, kuri gali nugriūti. Kad taip neatsitiktų, bežaidžiąs architektas atplėšia vieną iš trijų piliastrų, kurie kyla paskutiniame altoriaus aukšte, tą atplėštą vidurinį apačioj suraito, kaip voliutą, ir ją sujungia su turbanu, išaugusiu ant kolonos galvos (kapitelio). Štai prie kokios architektūrinės antilogikos prieina vėlyvasis barokas. Renesansininkų pamėgtas antikinės architektūros formas jis padaro grynai dekoratyvias, kurioms nuo sugriuvimo išlaikyti reikia naujų formų – voliutinio piliastro.

Kupolas iš vidaus neturi nieko ypatingo. Neturi nei reljefų, nei paveikslų. Kad nebūtų monotoniškas, jis išskaidytas į tris dalis – žibintą, gaubtąją dalį ir būgną. Plotai tarp visų tų dalių langų išskaidyti vėl dekoratyviniais elementais. Daug impozantiškiau kupolas atrodo iš viršaus. Nors jis nėra sferinis, o kyla vingiuota linija, tačiau iš tolo žiūrint, iš kampo, o ne ties fasadu, jis visai katedrai duoda imponuojantį didingą vaizdą.

Savotiška problema susidaro kalbant apie Šv. Kazimiero katedros fasadą, kurį perdirbo architektas Čiaginas. Puldami rusų mėgiamus „svogūnus“, uždėtus ant bažnyčios kupolo ir bokštų, lenkai yra linkę sugestionuoti, kad fasadas sugadintas (R. Pšezdieckis), o Kirkoras net teigia, kad jis subizantintas. Tačiau kai bešališkai įsižiūrime į dabartinį fasadą, tai konstatuojame, kad jame bizantizmo nėra, jei juo nelaikysime rusų praktikuojamų „svogūnų“. O jeigu dabartinį fasadą lyginsime su dar tebetvėrusiu 1840 metais, be didelių svyravimų turėsime pripažinti, kad Čiagino sukurtasis yra geresnis. Žvilgtelėję į užsilikusį piešinyje senąjį fasadą [pav.], pastebėsime, kad jis buvo gerokai sunykęs, kad ypač nesiderina su visuma šoniniai lyg dėžės bokštai, kuriuose buvo laikrodžiai. Ne be reikalo Kraševskis skundėsi, kad XVII ir XVIII a. visus stebinusi bažnyčios architektūra labai skurdi atrodė.

Taigi taisyti fasadą reikėjo. Bet kaip? Jį galima buvo grąžinti į saikingą baroką, nes visas fasadas pastatytas vienoje plotmėje. Bet galima buvo jį restauruoti ir vėlyvojo surokokinto baroko dvasia, nes to stiliaus elementų buvo viduj ir šiek tiek sename ligi 1840 m. aiškiai tvėrusiame fasade. Nežiūrint, kad fasadas iškilęs tik vienu planu, Čiaginas nutarė atnaujinti jį rokoko dvasia, nes daugelis bažnyčių (Bazilijonų, Dominikonų, Benediktinių, Misionierių, Šv. Jono) iš lauko ir iš vidaus iš tikro yra su rokoko atspaudais.

Ir man rodos, kad Čiaginas, kurdamas dabartinį Šv. Kazimiero fasadą, buvo gerokai įsijautęs į rokoko ir į Vilniaus XVIII a. bažnyčių architektūrinius ornamentus. Jis pastebėjo, kad Vilniaus bažnyčiose matyti sulipdytų piliastrų, tai juos šitaip ir panaudojo savo fasade. Jis žinojo, kad rokokas nebelaikė pagarboj korintinių kapitelių. Panašiai pasielgė Čiaginas su trečiuoju fasado aukštu, o antrame piliastrus padarė dorėniškus, apačioj kapitelių priraizgydamas netaisyklingų kreivių lengvučius ornamentus.

Jam nebuvo paslaptis, kad rokokas mėgsta vadinamuosius l’oil de boeuf (nedidelius apskritus langelius su ornamentais aplink); tai dvi poras ir įkomponavo naujame fasade – vieną antrame, o kitą porą ketvirtame neišvystytame aukšte, nors būtų galima pageidauti, kad ši pastaroji apskritainių langelių pora būtų pakelta dar aukščiau.

Pagaliau Čiaginas buvo pastebėjęs, kad Vilniaus bažnyčių architektai XVIII a. mėgo ant aukščiausiųjų piliastrų statyti stilizuotas (sukriauklintas, o dar labiau ketvirtaines) vazas, jei tik netoliese suskamba paprastos ar deformuotos voliutos motyvas. Šis reiškinys matyti ir pačios Šv. Kazimiero katedros altoriuose. Taigi tų vazų kaip tik nemaža atsirado ant Šv. Kazimiero atnaujintų bokštų kampų ir šalia jų, nes ten tikrai gausu voliutų, kurios remia kampuose trumpus piliastrus.

Nedera barti Čiaginą ir dėl prieangio, kurį jis pastatė į bažnyčią įeiti. Tas paviljonukas su kupolu nėra svetimas nei rokoko stiliui, nei Vilniaus bažnyčioms. Juk kažin ką panašaus turi Misionierių bažnyčia, kurios prieanginė rokokinė rotonda yra beveik nusižiūrėta į Šv. Kotrynos bažnyčios gražiąją koplyčią.

Kadangi Čiaginas ne kūrė, bet restauravo fasadą (vadinasi, daugiau imitavo atgyvenusį stilių), tai jo darbą galime laikyti geru, vientisu, harmoningu, o barti galime tik už „svogūnus“. Bet juos dėdamas jis elgėsi ne kaip menininkas, tik kaip rusų pravoslavijos sustingusių užmačių vykdytojas. Jei jis tuos bokštelius būtų baigęs karališkuoju vainiku, kaip Pociejų koplytėlė prie Šv. Teresės bažnyčios, arba kaip anksčiau buvo vainikuotas kupolas tos pačios Šv. Kazimiero katedros, tikriausiai net rusų priešai nedarytų priekaištų kalbamo fasado restauratoriui.

Jonas Grinius, Vilniaus meno paminklai,
Kaunas: Šv. Kazimiero draugija, 1940.


 

(…) Nereikia per menkai vertinti ir tą galingą impulsą, kurį suteikė Vilniaus architektūrai jėzuitai, pastatydami Šv. Kazimiero bažnyčią (...). Jos modelis – garsioji Il Gesù bažnyčia Romoje, grandiozinis ankstybojo baroko paminklas, kuris be galo paveikė visos Vakarų Europos architektūros raidą. Il Gesù įkūnijo visiškai naują, ligi tol nematytą erdvės užmanymą. Toji bažnyčia susideda iš milžiniškai plačios ir aukštos išilginės navos ir daug trumpesnės skersinės navos; viena kitą kirsdamos, juodvi sudaro lotyniškojo kryžiaus formą; o viršum jųdviejų sankryžos iškeliamas galingas kupolas, pro kurio langus iškilmingai plačiomis srovėmis krinta šviesa, traukdama maldininkų akis ir sielas į savo šaltinį – dangaus aukštybes.

 


 

Šoninės navos yra pakeistos koplyčių eilėmis, kurios papildo lotyniškąjį kryžių iki stačiakampio; o sienos tarp tų koplyčių paverstos atramomis plačiai ir drąsiai iškeltam lopšiniam didžiosios navos skliautui. Šv. Kazimiero bažnyčia, pradėta 1604 m. (per dvidešimt metų nuo Il Gesù užbaigos) ir užbaigta 1615 m., tiksliai pakartoja Romos pavyzdžio planą ir bendrą kompoziciją. Jos įtaka Lietuvos architektūrai tučtuojau pradėjo reikštis: Vilniuje jos erdvinę schemą pasisavino visa eilė bažnyčių, pvz., Šv. Petro ir Povilo, Dominykonų, ir net stačiatikių Šv. Dvasios cerkvė (XVII a. pirmoji pusė) (...)
Šv. Kazimiero vidus, nors daug nukentėjęs nuo gaisrų ir perstatinėjimų (ypač nuo perdirbimo į stačiatikių soborą), ligi šiol yra vienas impozantiškiausių senojo Vilniaus architektūros paminklų. Išskaidyta poriniais piliastrais ir puošniu, sudėtingai profiliuotu karnizu, šita išvidinė architektūra stebina mus puikiomis proporcijomis, didingu patosu, grandiozine, valdinga erdvės organizacija. Toliau pažymėtinos yra raiškios, grakščios detalės, pvz., lipdytiniai ornamentai, išdėstyti šykščiai, bet efektingai: jie užtikrintai akcentuoja svarbiąsias architektūros dalis, remiančias skliautą ir kupolą. Paties kupolo būgne kai kur dar yra išlikusi ornamentinė XVII a. pradžios lipdyba: nemėgdžiodama sunkios romiškojo baroko puikybės, ji yra tokia pat lengva ir daili, kaip ir bures (įgaubtus trikampius po būgnu) puošiantieji glaistytiniai rokoko ornamentai, kurie čia atsirado XVIII a. vidury, po vieno bažnyčios gaisro. Didysis ir šoniniai altoriai galingai įsiterpia į šitą erdvės simfoniją sodriu, iškilmingu užbaigos akordu.

Išviršinėje Šv. Kazimiero architektūroje pažymėtinas yra įdomus kuriozas – gotiniai šoninių sienų kontraforsai, visai nereikalingi konstruktyviniu požiūriu (kupolo ir skliautų svoriui išsklaidyti): matyti, statytojai prikergė juos iš įpročio, „atsargos dėl“, nepasitikėdami naujais, dar neišmėgintais konstruktyviniais metodais. – Fasado architektūra – tai vien menkos buvusios kompozicijos liekanos. Pirmykštis fasadas buvo labai paprastai išskaidytas piliastrais ir sunkiu karnizu, viršum kurio buvo iškelti du bokštai. Bet apie 1860 m. su juo gerokai pasidarbavo (...) architektorius Čaginas, kuriam buvo pavesta nugrimuoti bažnyčią stačiatikių soboru. Jis subiaurojo fasado proporcijas, pristatydamas prie jo griozdišką prieangį su kupolu ir svogūnine viršūne; suaižė fasado paviršių naujais smulkiais skaidmenimis ir banaliais ornamentais; pridaigstė auksuotų skardinių svogūnų bažnyčios viršuje, kurio kupolas seniau buvo vainikuotas Didžiosios Kunigaikštystės karūna.

 

Mikalojus Vorobjovas, Vilniaus menas, Kaunas, 1940.