Pirmoji baroko bažnyčia, statyta per marą
su atgarsiu Romos varpų  –
        štai malda jos pirma,
berniukų bažnytinis choras jau gieda per gaisrą,
o gatvė tuščia ir nyki su naktiniais sargais,
jau juodas audros debesis jos baltybę užgriūna,
tuoj žaibas ant bokšto įžiebs Jogailaičių karūną,
išniekintos sienos, kur žvakės lyg žvaigždės ruseno,
kur švento Kazimiero trumpo gyvenimo scenos,
kur priešo kariuomenių trypta,
        kur kraujas ir mėšlas,
kur, ašaros grūdui nukritus, lelijos šlamės
tarp dangiškų mūrų,
        kai Dievo galybė sugrįš,
kai kils karalaičio Kazimiero kupolų kryžius.

 

Judita Vaičiūnaitė, 1989

 

nuo_vargonuBažnyčios pastatas skirtas rinktis gyvajai Bažnyčiai – bendruomenės nariams, todėl ją vadiname Dievo žmonių arba Dievo tautos namais.

Bažnyčios centre stovi altorius. Tai aukos vieta, o kartu stalas, ant kurio dedamos atnašos: duona ir vynas. Jis simbolizuoja Kristų, kuris turi būti mūsų krikščioniško gyvenimo centras.
Šv. Kazimiero bažnyčioje altorius pastatytas naujai, po kupolu, kad žmonės galėtų burtis aplink jį. Altoriaus emblema vaizduoja avinėlį. Tai Kristaus – Dievo Avinėlio simbolis, nes Kristus paaukojo save už žmones, kaip anksčiau Dievui būdavo aukojami gyvuliai.

Kryžius šalia altoriaus kalba apie žmogaus nuodėmę ir Kristaus, kuris mirė ir prisikėlė, kad nuodėmės būtų atleistos, teikiamą išgelbėjimą.

Žvakės ant altoriaus primena Kristų – gyvenimo šviesą. Dvi žvakės simbolizuoja dvi Jėzaus prigimtis: jis yra tikras Dievas ir tikras žmogus.

Sakykla skirta skaityti ir skelbti Dievo Žodį bei jį aiškinti. Senoji – prie sienos pakelta ir įrengta arčiau žmonių patogumo dėlei, kad būtų geriau girdėti. Naujoji stovi prie altoriaus. Tuo pabrėžiamas vieningumas tarp Dievo Žodžio (sakykla) ir aukos (altorius).

Tabernakulis, kuriame saugomas Švč. Sakramentas yra centrinės navos gale. Jis pastatytas naujai, vietoje neišlikusio senojo. Raudona lempelė virš jo nurodo, kad čia yra Viešpats.

Klausyklos bažnyčios šonuose: dvi labiau įprastos, su vieta atsisėsti kunigui ir prieiti žmonėms; kitos – maži kambarėliai, padalyti lengva sienele. Atėjęs susitaikyti su Dievu tikintysis gali atsiklaupti už sienelės arba atsisėsti šalia kunigo ir pokalbio metu išsakyti tai, kas neramina jo širdį, skiria nuo Dievo ir žmonių. Išreiškęs gailestį Dievo ir Bažnyčios vardu gauna atleidimą.

Bažnyčioje yra keletas Jėzaus, Marijos ir šventųjų paveikslų. Jie primena mums tuos asmenis ir tarsi įjungia į bendrystę su jais. Žinome, kad gerbiame ne paveikslus, o tuos, kurie juose vaizduojami. Šventieji, davę herojiško gyvenimo pavyzdį, skatina sekti Kristų, o būdami Dievo artumoje ir likdami mūsų broliai ir seserys, yra mums neabejingi bei padeda savo užtarimo malda.