III gavėnios sekmadienis

Evangelija (Jn 4, 5-42)

 

Taigi jis užsuko į Samarijos miestą, vadinamą Sicharu, netoli nuo lauko, kurį Jokūbas buvo davęs savo sūnui Juozapui. Tenai buvo Jokūbo šulinys. Nuvargęs iš kelionės, Jėzus prisėdo palei šulinį. Buvo apie šeštą valandą.

Viena samarietė moteris atėjo semtis vandens. Jėzus ją paprašė: „Duok man gerti“. (Tuo tarpu mokiniai buvo nuėję į miestą nusipirkti maisto.) Samarietė atsakė: „Kaipgi tu, būdamas žydas, prašai mane, samarietę, gerti?“ (Mat žydai nebendrauja su samariečiais.) Jėzus jai tarė:

„Jei tu pažintum Dievo dovaną 

ir kas yra tas, kuris tave prašo: 

'Duok man gerti', 

rasi pati būtum jį prašiusi, 

ir jis tau būtų gyvojo vandens davęs!“ 

Moteris atsiliepė: „Viešpatie, bet juk tu neturi kuo pasemti, o šulinys gilus. Iš kur tu imsi gyvojo vandens? Argi tu didesnis už mūsų tėvą Jokūbą, kuris tą šulinį mums paliko ir pats iš jo gėrė, ir jo vaikai, ir gyvuliai?!“ Jėzus atsakė: 

„Kiekvienas, kas geria šitą vandenį, 

ir vėl trokš. 

O kas gers vandenį, kurį aš duosiu, 

tas nebetrokš per amžius, 

ir vanduo, kurį jam duosiu, 

taps jame versme vandens, 

trykštančio į amžinąjį gyvenimą“. 

Tuomet moteris sušuko: „Viešpatie, duok man to vandens, kad aš nebetrokščiau ir nebevaikščiočiau semtis čionai“. Jėzus atsiliepė: „Eik, pakviesk savo vyrą ir sugrįžk čia“. Moteris atsakė: „Aš neturiu vyro“. Jėzus jai tarė: „Gerai pasakei: 'Neturiu vyro', nes jau esi turėjusi penkis vyrus, ir dabartinis anaiptol ne tavo vyras. Čia tu tiesą pasakei“. Moteris atsiliepė: „Aš matau, Viešpatie, jog esi pranašas. Mūsų tėvai garbindavo Dievą ant šito kalno, o jūs tvirtinate, kad Jeruzalė esanti vieta, kur reikia jį garbinti“. Jėzus atsakė: 

„Moterie, tikėk manimi, 

jog ateis valanda, 

kada garbinsite Tėvą 

ne ant šio kalno ir ne Jeruzalėje. 

Jūs garbinate, ko nepažįstate, 

o mes garbiname, ką pažįstame, 

nes išganymas ateina iš žydų. 

Bet ateis valanda, – jau dabar ji yra, – 

kai tikrieji garbintojai 

šlovins Tėvą dvasia ir tiesa. 

Ir pats Tėvas tokių garbintojų ieško. 

Dievas yra dvasia, 

ir jo garbintojai 

turi šlovinti jį dvasia ir tiesa“. 

Moteris jam sako: „Aš žinau, jog netrukus ateis Mesijas (tai yra Dievo Pateptasis – Kristus) . Atėjęs jis mums viską paskelbs“. Jėzus jai taria: „Tai aš, kuris su tavimi kalbu!“ 

Tuo metu sugrįžo jo mokiniai ir nusistebėjo, kad jis šnekučiuoja su moterimi. Vis dėlto nė vienas nepaklausė: „Ko iš jos nori?“ arba: „Apie ką su ja kalbi?“ O moteris, palikusi ąsotį, nubėgo į miestą ir apskelbė žmonėms: „Eikite pažiūrėti žmogaus, kuris pasakė man viską, ką esu padariusi. Ar tik jis nebus Mesijas?!“ Ir žmonės iš miesto ėjo pas jį. Tuo tarpu mokiniai ėmė raginti: „Rabi, pasistiprink!“ O jis atsiliepė: „Aš turiu valgyti maisto, kurio jūs nežinote“. Tada mokiniai pradėjo vienas kitą klausinėti: „Nejaugi kas atnešė jam valgyti?“ Bet Jėzus tarė: 

„Mano maistas – 

vykdyti valią to, kuris mane siuntė, 

ir baigti jo darbą. 

Argi jūs nesakote: 

'Dar keturi mėnesiai, ir ateis pjūtis'? 

Štai sakau jums: 

pakelkite akis ir pažiūrėkite į laukus – 

jie jau boluoja ir prinokę pjūčiai. 

Jau pjovėjas uždarbį gauna 

ir renkasi vaisių amžinajam gyvenimui, 

kad lygiai džiaugtųsi sėjėjas ir pjovėjas. 

Teisingai priežodis sako: 

'Vienas pasėja, kitas nupjauna'. 

Aš pasiunčiau jus nuimti derliaus, 

į kurį jūs neįdėjote darbo. 

Kiti pasidarbavo, 

o jūs įstojote į jų darbą“. 

Daug samariečių iš ano miesto įtikėjo Jėzų dėl moters liudijimo: „Jis man pasakė viską, ką esu padariusi“. Atėję samariečiai prašė jį pasilikti pas juos, ir jis ten pasiliko dvi dienas. Dar daugiau žmonių įtikėjo dėl jo pamokslų. O moteriai jie pasakė: „Dabar mes tikime ne dėl tavo šnekos. Mes patys išgirdome ir žinome, kad jis iš tiesų yra pasaulio Išganytojas“.