Kaip išgyventi diakonystę (8/8)

Pagarba Kūrinijai: ar paklusime ekologijai, baigdami savo diakonystės išgyvenimo seriją, prisimindami pagarbą Kūrinijai? Nėra tikra, kad prisikėlimo paslaptis mus įvestų į naują Kūriniją, kuri yra bedygstanti. Pakanka atverti akis.

Tarnavimas Kūrinijai sėkmingai prasideda nuo pagarbos. Pavyzdžiui, priimant dangaus, iš visų didžiausio Dievo ženklo, grožį. Būnant dėmesingam augalo, iš visų trapiausio Dievo ženklo, augimui. Žavintis nepažįstamojo, kuris yra Dievo žmogiškumo atvaizdas labiau negu mes, veidu.

Bet virš šio visiško pripažinimo kontempliatyvaus požiūrio, Kūrinija ir toliau vystosi, laukdama tik mūsų veikimo ir mūsų siekimo pagimdyti naują pasaulį. Pavyzdžiui, skiriant ir rūšiuojant atliekas, kad jos būtų geriau perdirbamos. Pirmenybę atiduodant solidariems pirkimams, kas, be abejo, reiškia vartoti mažiau (nes brangiau), bet labiau tarnauja teisingumui. Taupant vandenį, kad nė vienas gyvasis niekada netrokštų. Taip tarnaujant Kūrinijai diena po dienos, kas leistų augti visam pasauliui.

Melstis pasaulio širdyje su popiežiumi Pranciškumi

Melskimės, kad seminarijos, ypač misijų Bažnyčių, ugdytų kunigus pagal Kristaus Širdį, visiškai pasišventusius skelbti Evangeliją. 

„Visa, ką Tėvas turi, yra ir mano“ Jn  16, 15 

Gavę Šventąją Dvasią, atsiųstą Tėvo, kaip buvo pažadėjęs Sūnus, leidomės į Bažnyčios nurodytą kelią švęsti Švenčiausiosios Trejybės. Bet kodėl gi tad atkakliai laikytis šios dieviškosios tikrovės, kuri, pripažinkime, nėra pagrindinis mūsų kasdienos rūpestis?

Be abejo, tam, kad mums leistų pajusti iš patirties – o be abstrakčiai žinant – koks yra Dievo įvairumas, skirtingumas, kuris nesukelia nelygybės, o sukelia bendrystę. Sūnus nėra Tėvas. Šventoji Dvasia nėra tapati nei vienam, nei kitam. Tačiau visi trys keičiasi tarpusavyje pasitikėdami, nieko pavydžiai nepasilaikydami sau.

Greit išgyvenkime šią išganingą patirtį.

Thierry Lamboley, jėzuitas

Skaityti daugiau...