Ilgi ir skaudūs buvo Bažnyčios  sovietmečio persekiojimai Lietuvoje. Prisiminkime  Arkikatedrą, paverstą tikra plėšikų landyne, tik vėliau ji tapo muziejumi (visa tai išgyvenusi pasakojo žymiausia šventų paveikslų Lietuvoje,  tuometiniame Leningrade ir Maskvoje restauratorė Elena Šmigelskytė). Daugelis mūsų Tėvynės šventovių buvo išniekintos ir apiplėštos. Tik išaušus laisvei, imta jas grąžinti tikintiesiems, tarp kurių mename ir Šv. Kazimiero bažnyčią.

Prisimenu, kaip pradėjus grąžinti katalikams bažnyčias,  civilinė valdžia dėl jų (taip pat ir vienuolinių bažnyčių) atidavimo tardavosi tiktai su vyskupijų kurijomis. Tad, nutarus grąžinti Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčią ir vienuolyną, Vilniaus arkivyskupas Julijonas Steponavičius 1989-09-18 (raštu nr. 431) paskyrė  jų perėmimo komisiją – kunigus jėzuitus: D. Valiukonį (pirmininku), J. Borutą, A. Gražulį, J.K. Matulionį. Arkivyskupas įsakmiai pareiškė neleisiąs kunigams į remontus kištis, nes viską turi atlikti civilinė valdžia, o komisija turės tik jam pranešinėti apie remonto eigą.

Pastatus atstatantys architektai (V. Spūdas, T. Meilūnas ir kt.) pastoviai rinkdavosi penktadieniais, tad ir man tekdavo tuose susirinkimuose dalyvauti. Ypatingai buvo rūpinamasi  rūsių (ypač pagrindinio rūsio, esančio po centrine bažnyčios nava) ir stogo sutvarkymu.

1990-07-05  Šv. Kazimiero bažnyčia buvo perduota mūsų Draugijos žinion (rektorius J. Boruta, vicerektorius  A. Gražulis), o aš, padirbėjęs pagalbininku Arkikatedroje, su Tėvo Provicijolo sutikimu buvau perkeltas vikaru į Šv. Rapolo bažnyčią ir todėl mano ryšiai su Šv. Kazimiero bažnyčia nutrūko.

Kunigas Donatas Valiukonis SJ

Balandžio 27 d. kunigui Donatui VALIUKONIUI SJ sukako 85-eri!
Šv. Kazimiero bažnyčios bendruomenė nuoširdžiai sveikina Jubiliatą ir linki Dievo Palaimos, tvirtos sveikatos, toliau einant garbingo pasirinkimo keliu.

Jau antrą pavasarį mūsų širdyse gyvuoja jauki kertelė vardu „Šv. Kazimiero bendruomenė“. Ji užgimė nejučia, ramiai, neatšaukiamai – lygiai kaip kraunasi gėlės žiedas ar žemės gelmėse tveriasi deimanto akis. 

…Atidi vienuolė sutinka į katechezę skubančius vaikus… Geranoriški bendraminčių žvilgsniai per sekmadienio mišias… Nežemiškas kunigo pamokslas… Pro langą užklydusi šviesa palyti šv. Ignaco atvaizdą…

Ir mes pamažu keičiamės, laisva valia pasiduodame meilės nelaisvėn. Tampame kitokie – atlaidesni, labiau išmintingi, pasirengę atverti širdis ir išvalyta siela sutikti kasdienybės iššūkius...  Mes jaučiame, kad tai – ne tik ėjimas. Tai – tikėjimas.

Skaityti daugiau...