Sveiki mūsų bažnyčios nariai ir svečiai,

Jėzaus atėjimas į pasaulį dovanojo visiems amžinąjį gyvenimą. Jis atnešė mums visa tai, ko mums reikia ir šioje gyvenimo kelionėje. Jis atėjo kaip kūdikis ir kaip visatos valdovas. Kai jam tarnaujame, jį garbiname, mes priimame jo gausius turtus. Mes gauname ramybę, galią, finansus, sveikatą, meilę, džiaugsmą ir stiprybę. Jei būsime jam ištikimi, mūsų laukia neįtikėtini pokyčiai. Jėzaus atėjo tam, kad jau dabar gyventume prasmingą, sveiką, turtingą, laimingą ir ramų gyvenimą.

Prisiminkime, kad Dievas atėjo į žemę tam, kad pakeltų mus į aukštesnį lygį gyvenime. Jis nori ir gali parodyti daugiau savo gerumo mums. Jis visada dovanoja mums šviesią ateitį. Jis nenori, kad mes sustotume, pasiduotume, nebekovotume. Jis turi parengęs mums naujų pergalių, naujų galimybių. Jis nori, kad tobulėtume, augtume ir išnaudotume jo dovanotą potencialą.  Jis parengė mums įspūdingų dalykų ateityje.

Patyrėme daug Dievo gerumo praeityje. Bet mūsų didžiausi laimėjimai dar nėra praeityje. Jie dar mūsų laukia ateityje. Dar daugiau jo meilės ir galios bus mūsų ateityje. Jis gali pakeisti net ir pačią sudėtingiausią situaciją, kurioje mes dabar esame. Jis mums siunčia reikiamus žmones, darbus, galimybes, finansus, jėgas, išmintį ir kitas malones.

Mes priimame visa tai tik tuomet, kai tikime jo galia, kai mąstome ir kalbame teigiamai. Turime tikėtis gerų dalykų, kuriuos jis yra parengęs. Būkime ramūs ir pamatysime, kaip Dievas daro nuostabius darbus mūsų gyvenime. Stiprinkime savo tikėjimą. Tikėkime, kai nematome gerų pokyčių. Jis darbuojasi nematomoje tikrovėje.

Dėkojame, kad esate mūsų bažnyčios nariai arba svečiai. Dėkojame, kad mus remiate, su mumis kiekvieną sekmadienį šlovinate mūsų Viešpatį. Su Jūsų pagalba mes galime dar plačiau skleisti Vilties ir Ramybės Evangeliją, kurią mums dovanojo Jėzus Kristus. Mes meldžiamės už Jus kasdien ir tikime, kad jis dar labiau parodys savo galią ir gerumą Jūsų gyvenime.

Mane galite sutikti kiekvieną sekmadienį po 10.30 val. ir 12.00 val. šv. Mišių bažnyčioje. Lauksiu visų!

Telaimina Jus Dievas!

Bažnyčios rektorius
Kun. Rytis Gurkšnys SJ

2013 02 06

1950 metų lapkričio 1 dieną Pijus XII paskelbė apreikštąja tikėjimo tiesa, kad Marija, „užbaigusi savo žemiškojo gyvenimo etapą, su kūnu ir siela buvo paimta į dangiškąją šlovę“.

Jau pirmaisiais amžiais pasirodė įvairių apokrifinių pasakojimų apie Marijos paėmimą į dangų. Kai kurie buvo ypač fantastiški, pavyzdžiui, šis, pasirašytas šventojo Jono Evangelisto vardu, nors iš tiesų buvo sukurtas V amžiaus pabaigoje: „Marijai pasirodo angelas, nešinas palmės šakele, ir apreiškia, kad ji mirs. Jinai sušaukia savo draugus ir praneša jiems šią žinią [...]. Laidotuvių procesijai dar nepriėjus kapo, ją užpuola žydai, tačiau dvasininkui, kuris nori paliesti karstą, stebuklingai apmiršta rankos, o jo palydovai apanka. Dėl šio stebuklo jie atsiverčia ir yra pagydomi. Po to apaštalai paguldo Marijos kūną į kapą. Po trijų dienų vėl ateina Jėzus, angelai neša kūną į rojų ir padeda po gyvybės medžiu, kur jis vėl susijungia su savo siela“.

„Geroje žemėje pasėta sėkla – tai tie, kurie išgirsta žodį, priima jį ir duoda vaisių: trisdešimteriopą, šešiasdešimteriopą ir šimteriopą“.  Mk 4, 20

Jau antri metai, kai Šv. Kazimiero bažnyčioje nuolat sutinkame maloniai besišypsančių, visad artimui padėti nusiteikusių ir giliai į maldą panirusių grupę tikinčiųjų. Kai sužinojome, kad tai – galilėjiečiai, ne vienas pajautėme, kaip tie draugėn susibūrę žmonės gražiai atspindi savo pasirinkimo esmę. Galilėjiečių bendruomenę subūrė ir jai vadovauja kunigas Eitvydas Merkys SJ.

Balandžio 15 d. sukanka dešimt metų, kai bendruomenė įkurta, nors pradžių pradžia kur kas tolimesnė ir laiko tėkmėje gerokai viršytų jubiliejaus apvalumą.

Kristus kančios vengė, kol išmušė jo valanda; o tada jis savo valia nuėjo jos pasitikti, pagavo ją ir įveikė. Kristus – taip sako Biblija – visas žmonių kančias patyrė savo kailiu kaip savo kančią – kokia tauri mintis! – kančią jis užsikrovė ant savo pečių laisva valia. Mes, žinoma, nesame Kristus ir nesame pašaukti savo veiksmais ir savo kančia išgelbėti pasaulį, mes neturime užsikrauti nepakeliamos naštos ir paskui kankintis, kad negalime jos panešti, mes nesame šeimininkai – esame tik įrankiai istorijos valdovo rankose, iš tiesų atjausti kitų žmonių kančią galime tik labai ribotai. Mes nesame Kristus, bet jeigu siekiame būti krikščionys, vadinasi, ir mums teks dalis Kristaus širdies platumo, jeigu atsakingai veiksime, laisva valia nepraleisime tinkamo momento ir nebijosime pasitikti pavojaus, visą laiką nuoširdžiai atjausdami, o ta atjauta trykš ne iš baimės, o iš išlaisvinančios ir išgelbstinčios Kristaus meilės visiems kenčiantiesiems. Laukimas nieko nedarant ir abejingai stebint, nėra krikščioniška pozicija. Imtis veikti ir atjausti krikščionį skatina ne tai, ką jis patyrė savo kailiu, o ką patyrė broliai, dėl kurių kentėjo Kristus.