Roma, Amžinasis miestas, visais laikais traukė žmones iš viso pasaulio: į ją plūdo žemdirbiai ir amatininkai, prekeiviai ir menininkai, užkariautojai ir karaliai. Į Romą pasitikti savo lemties keliavo apaštalai, nešę Jėzaus Kristaus Gerąją Naujieną. Paprasti žvejai iš žemiausių visuomenės sluoksnių imperijos pakraščiuose pakeitė tuometinio pasaulio veidą, ir dabar jų palaidojimo vietose stovi didingiausios bazilikos, kurioms lygių niekur nėra… Roma žavi turistus savo daugiasluoksniškumu, joje be galo daug įvairovės, masinančios istorikus, kultūros tyrinėtojus, menininkus, piligrimus ir rašytojus. Roma įkvėpė lenkų rašytoją Henriką Senkevičių parašyti istorinį romaną „Quo vadis?“, o garsusis psichoanalitkas Zigmundas Froidas kiekvieną vasarą atvykdavo į Romą. Niekas, apsilankęs Amžinajame  mieste, negali likti jam abejingas. Tokia yra Roma ir ne veltui sakoma, kad visi keliai į ją veda…

Atvykimas į Popiežiškąją rusų kolegiją

Mūsų, keturiolikos Šv. Kazimiero bažnyčios bendruomenės narių keliai susikirto Vilniaus oro uoste, iš kurio tėvo Liongino Virbalo SJ kvietimu išvykome į Romą. Ačiū šauniajai Anai Mackel, suorganizavusiai šią kelionę – be jos ryžto ir pastangų svajonės būtų likusios tik svajonėmis. Išvykome pačioje birželio pabaigoje, Romoje beįsiplieskiant dideliems karščiams. Įkaitusiame Ciampino oro uoste mus it gerasis ganytojas pasitiko tėvas Lionginas ir visą įtampą bei nerimą lyg ranka nuėmė – pasijutome laukiami ir brangūs.

Netrukome nuvykti į Popiežiškąją rusų kolegiją (t. Lionginas yra jos rektorius), kur mums buvo parengti kolegijos gyventojų, išvykusių vasaros atostogoms, gyvenamieji kambariai. Ką tik buvo pasibaigęs remontas kolegijoje ir mus labai sušildė ir maloniai nuteikė t. Liongino bei Mažosios Betanijos Gėlelės kongregacijos seselių, gyvenančių ir dirbančių kolegijoje, rūpestis ir pastangos, skubant sutvarkyti kambarius iki mūsų atvykimo. Seselių rūpestį ir meilę jautėme visą savo buvimo laiką, kiekvieną dieną laiminome jų rankas, ruošusias mums be galo skanius pietus ir vakarienes. Dvasiniais reikalais rūpinosi t. Lionginas, rytais pakviesdamas dalyvauti šv. Mišiose kolegijos koplyčioje. Romą užklupus netikėtiems karščiams laikėmės pietų kraštų tradicijos ir nuo vidudienio iki pavakario ilsėjomės, kas čia vadinama siesta.      

„Russicum“ kolegija, esanti netoli garsiosios Santa Maria Maggiore bazilikos, priklauso Vatikano teritorijai. Juokaudovome, sakydami, kad viena koja stovime Romos gatvėje, o kita – Vatikane. Šią kolegiją 1929 metais įkūrė popiežius Pijus XI, nelikęs abejingas persekiojamiems Rusijos krikščionims. Kolegijoje apsigyvena atvykstantys studijuoti licencijatą ir doktorantūrą seminaristai iš įvairių šalių: Rusijos, Baltarusijos, Slovakijos, Ukrainos ir kt. Pagal tradiciją kolegijos rektoriais skiriami Jėzaus draugijos ordino nariai, o šiuo metu jai vadovauja t. Lionginas, buvęs Šv. Kazimiero bažnyčios rektorius.

Santa Maria Maggiore ir Šv. Praksedos bazilikos

Savo piligrimystę pradėjome aplankydami Santa Maria Maggiore – garsiausią ir seniausią baziliką, pastatytą Švč. Mergelės Marijos garbei. Pagal legendą, Santa Maria Maggiore bazilika atsirado vieno žmogaus sapno dėka. IV a. gyvenusiam Romos senatoriui Jonui sapne pasirodžiusi Švč. Mergelė Marija paprašė pastatyti bažnyčią ir pažadėjo duoti ženklą. IV a. rugpjūčio 5 dieną, per pačius vasaros karščius, Romoje esančią Ekskvilino kalvą staiga padengė sniegas. Tuometinis popiežius Sikstas III tame keistame įvykyje įžvelgė Dievo Motinos prašymą ir įvykdė jį, pastatydamas bažnyčią ant Ekskvilino kalvos. 435 m. ji buvo konsekruota Mergelės Marijos vardu (it. Santa Maria Maggiore) kaip atsakas Efezo susirinkimo sprendimui, kuriuo Mergelei Marijai buvo suteiktas Dievo Motinos titulas. Vėliau ši šventovė pradėta vadinti Švč. Mergelės Marijos Snieginės Bazilika. Bazilikoje yra Švč. Mergelės Marijos Snieginės paveikslas, kurio kopija puošia Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilikos altorių. Bazilika yra be galo didinga, puošta pirmuoju iš Amerikos į Europą Kristupo Kolumbo atgabentu auksu, jos kriptoje po altoriumi saugomos ėdžių, kuriose gulėjo gimęs Kristus, liekanos.

Netoli Santa Maria Maggiore bazilikos siauroje kuklioje Via de Santa Prassede gatvelėje glūdi be galo sena Šv. Praksedos bazilika, kurioje dar II amžiuje rinkdavosi krikščionys. Šventovės pastatas priklausė  senatoriui Pudencijui, šv. Praksedos ir šv. Pudencijanos tėvui , vienam pirmųjų Romos krikščionių.  Dabartinis jos pastatas iškilo IX amžiuje, valdant popiežiui Paskaliui I. Tuo metu Roma buvo nunykusi, joje gyveno tik kelios dešimtys tūkstančių gyventojų (klestėjimo laikais gyventojų skaičius siekė milijoną), tad Paskalis I, susirūpinęs krikščionių, palaidotų Romos katakombose palaikų likimu, pradėjo jų perkėlimą į Šv. Praksedos baziliką, tuo pačiu ją pertvarkydamas. Bažnyčią puošia be galo gražios mozaikos, manoma, kad jas sukūrė Romoje nuo persekiojimų Bizantijoje įsikūrę graikų vienuoliai; joje stovi kolonos, prie kurios, kaip manoma, buvo nuplaktas Jėzus Kristus, fragmentas. Jį kartu su kitomis šventomis relikvijomis iš Jeruzalės atgabeno šv. Elena, imperatoriaus Konstantino, 313 metais paskelbusio krikščionybę oficialia religija Romos imperijoje, motina.

Pasivaikščiojimas Romos gatvėmis

Išėję pasivaikščioti vakarinės Romos gatvėmis stebėjomės pastatų stilių ir formų įvairove, akį traukė inkliuzai – senovinių sienų fragmentai, savitu būdu įaugę į vėliau pastatytų pastatų sienas. Daugybė fontanų, papuoštų nuostabiomis skulptūromis, tyras vanduo, kurio gali atsigerti kone ant kiekvieno gatvių kampo, regis, padeda atspėti Amžinojo miesto paslaptį: Roma gyvuos, kol joje trykš tyro vandens šaltiniai…

Eidami į Ispanijos aikštę praėjome namą, kuriame Nikolajus Gogolis rašė „Mirusias sielas“– tą primena memorialinė lenta su įspaustais metais ir užrašu. Romos atvertys… Čia jų gausu… Prieiname garsųjį Trevi (liet. Trys keliai) fontaną (arch. Nicola Salvi), kuriame maudėsi kino žvaigždė Anita Ekberg garsiajame Frederiko Felinio filme:„La dolce vita“ („Saldus gyvenimas“). Skulptūrinė grupė virš fontano vaizduoja Neptūną ir du tritonus bei merginą, senos legendos heroję, parodančią šaltinį troškulio kamuojamiems karvedžio Agripos legionieriams.

Romos centre – garsusis Koliziejus, senovinis amfiteatras, talpinęs net 75 000 žmonių, atėjusių pasižiūrėti rungtynių, gladiatorių kovų, žaidimų. Imperatoriaus Vespasiano pradėtas statyti 71 m. e. metais jis tebeišlaikė savo didybę ir stulbina Romos svečius iki šiol. Šalia – Tito arka, pastatyta Jeruzalės nukariavimui pažymėti.

Tarp Koliziejaus ir Kapitolijaus bei Palatino kalvų stūkso senovės Romos Forumo griuvėsiai. Kadaise čia sprendėsi tuometinio pasaulio likimas,  o dabar Romos valdovų buvusią didybę mena tik stūksančių ant Palatino kalvos milžiniškų pastatų liekanos. Iki mūsų dienų išliko Mamertinų kalėjimas, kuriame, pasak legendos, grandinėmis prirakintas prie kolonos kalėjo šv. Petras., stebuklingu būdu ištryškusio šaltinio vandeniu pakrikštijęs du sargybinius. Šie jį paleidę, o šv. Petras, skubiai apleidęs Romą, Via Apia kelyje sutikęs Jėzų ir jo paklausęs:„Quo vadis, Domine?“ („Kur eini, Viešpatie?“). Viešpats jam atsakęs, jog eina į Romą, kad ten jį antrą kartą nukryžiuotų… Šv. Petras susigėdęs grįžo Romon pasitikti savo lemties…

Romos Merija stovi ant Kapitolijaus kalvos, ant kurios, išaręs vagą, Romos pamatus padėjo Romulas – vienas iš garsiųjų dvynių, vestalės Rėjos Silvijos sūnų, pagal legendą išmaitintų vilkės. Greta –  karaliaus Viktoro Emanuelio II monumentas, pastatytas 1870 metų Italijos suvienijimui pažymėti. Amžininkai kritikavo jį už pompastiškumą ir pravardžiavo „dantų protezu“, juokdamiesi iš ryškiai baltos statinio spalvos, taip nebūdingos rusviems Romos pastatams.

Praėjus Žydų getą, kuriame kadaise glaudėsi persekiojami žydai, prieiname nuostabų „Vėžliukų“ fontaną. Dar vienas Romos meno stebuklas ir istorija apie iššvaisčiusį savo turtus įsimylėjėlį, pasiryžusį apgauti būsimą nuotaką ir jos tėvą, pro langą parodant neva jaunikio užsakymu pastatytą fontaną. Jaunikis fontaną buvo paprasčiausiai pavogęs, o langas, pro kurį žiūrėdami fontanu gėrėjosi apgautieji, vėliau buvo užmūrytas...

Prieiname Panteoną, šventovę, pastatytą karvedžio Agripos dar I-me amžiuje. Einant link jo gal pirmą kartą dingteli į galvą mintis apie kultūrinius miesto sluoksnius: Panteonas stovi keliais metrais giliau, nei dabartinės Romos gatvės. Šie sluoksniai natūraliu būdu klostėsi daugiau kaip du tūkstančius miesto egzistavimo metų, vienas sluoksnis dengė kitą, ir dabartinis miestas  net šešiais-aštuoniais metrais iškilęs virš senovinio grindinio! Panteono, antikinio pasaulio stebuklo,  viduje ilsisi amžinu miegu užmigęs Rafaelis Santis, jame palaidotas ir karalius Viktoras Emanuelis II.

Pakeliui į Navonos aikštę išgeriame nuostabiausios Romoje šv. Eustachijaus kavos (ja vaišinami net kardinolai!). Navonos aikštė su Keturių didžiųjų upių - Nilo, La Plata, Gango ir Dunojaus - fontanu ir Šv. Agnietės bazilika visiems mūsų piligrimams palieka didelį įspūdį.

Šv. Petro ir Šv. Pauliaus bazilikos

„Roma jau prieš du tūkstančius metų buvo milijoninis miestas su savo infrastuktūra, hierarchija, tradicijomis. Per du tūkstančius metų pasikeitė tik technologijos, bet iš esmės miestas liko toks pat. Į šį miestą iš tolimiausių imperijos pakraščių skleisti Kristaus mokymą atėjo žvejas ir palapinių audėjas. Dabar jų palaidojimo vietose stovi didžiausios bazilikos pasaulyje. Kuo ne stebuklas?“, sakė t. Lionginas.

Šv. Petro bazilika pastatyta ant jo kapo. Tą liudija XX a. atlikti kasinėjimai, kurių metu buvo rasti pagyvenusio vyro palaikai. Manoma, kad tai buvo šv. Petro palaikai. Imperatoriaus Nerono valdymo laikais apaštalas Nerono cirke (vietoje, kur dabar stovi bazilika) buvo nukryžiuotas žemyn galva, nes laikė save nevertu mirti kaip Jėzus. Imperatorius Konstantinas po 250 metų jo palaidojimo vietoje pastatė šventovę, kuri XVI a. buvo perstatyta, prie jos atkūrimo darbavosi garsiausi menininkai, o nuo 1546 m. darbams vadovavo didysis Mikelandželas Buonarotis. Bazilika yra didžiausia pasaulyje, joje telpa iki 100 000 žmonių. Virš apaštalo palaidojimo vietos pastatytas didžiulis baldakimas, žemyn veda laiptai į požemines koplyčias. Šventųjų Benedikto, Metodijaus ir Kirilo, Europos globėjų, koplyčioje mūsų piligriminė grupelė liepos 4 d. dalyvavo šv. Mišiose, kurias aukojo t. Lionginas. Iki ašarų susijaudinome, šv. Mišių pabaigoje užgiedoję „Marija, Marija…“ Čia, šventovių šventovėje, išsakėme Viešpačiui savo maldavimus, taip pat dėkojimus ir džiaugsmą būti artumoje to, kuris matė Kristų ir bendravo su Juo… Aplankėme Šv. Sebastijono koplyčią, kurios altoriaus nišoje buvo perlaidoti palaimintojo Jono Pauliaus II palaikai. Vėliau dalis piligrimų lipo į Bazilikos kupolą pasigėrėti apačioje nusidriekusia Roma, dalis liko melstis.

Išėję iš bazilikos nuvykome į katakombas, kuriose senovės Romoje buvo laidojami žmonės. Šiuo metu lankytojams atvertos tik 5 katakombos, nors jų yra apie 60. Persekiojimų laikais čia rinkdavosi krikščionys, nemažai jose palaidota šventųjų kankinių, kurių palaikai vėliau buvo perkelti į bazilikas.

Šv. Pauliaus bazilika yra už senovinio miesto sienų, tad turistų joje mažiau. Ji iškilo toje vietoje, kur buvo palaidotas šv. Paulius. Didingas baldakimas virš apaštalo kapo stovi bazilikos centre, po juo stiklu  uždengtas  senovinis mūras – šventojo kapavietė. Šv. Paulius buvo Romos pilietis, tad jam buvo nukirsta galva, kadangi romėnai kryžiuodavo tik nusikaltusius vergus ir svetimšalius. Mirtis ant kryžiaus buvo laikoma negarbinga. Sakoma, kad krisdama šventojo galva į žemę atsitrenkė tris kartus, o tose vietose ištryško trys šaltiniai.

Lankantis didžiųjų apaštalų palaidojimo vietose apima nepaprastas jausmas: jie, palikę savo gimtą kraštą, palikę įprastą savo gyvenimą ir artimuosius, leidosi į sunkų kelią, kurio pabaigoje jų laukė mirtis… Šv. Petras matė Jėzų, vaikščiojo su Juo, tačiau šv. Paulius apie Jėzų Kristų buvo tik girdėjęs, maža to, jis persekiojo į Jį įtikėjusius. Ir būtent jo antžmogiškų pastangų dėka krikščionybė buvo atnešta į pagonių kraštus, jis ne kartą buvo kalintas, persekiojamas, skendo jūroje. Atpildas už tai – kardo smūgis…  „Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išlaikiau tikėjimą…“ (2 Tim, 4,7-8). Taip žuvo šie žmonės, o kas pasakys, kur jų persekiotojų, tuomečių pasaulio viešpačių, kapai?

Vatikanas ir jo sodai

Vatikanas popiežių rezidencija tapo tik XIV amžiuje. Iki tol jų buveinė buvo Laterane, tačiau, po Didžiosios schizmos, pasibaigus Avinjono laikotarpiui, jie galutinai persikėlė į Vatikaną. Vatikanas atskira valstybe tapo 1929 metais. Jo 0,44 kv.m teritorijoje yra 852 metrų ilgio geležinkelio atkarpa, malūnsparnių aikštelė, sodai, palaimintojo Jono Pauliaus II valia atverti paprastiems žmonėms. Be galo smagu buvo juose vaikščioti, gėrėtis puikiais augalais ir medžiais, kuriuos valstybių vadovai dovanojo popiežiams. Turėjome įdomią gidę Danutą, vaizdingai ir šmaikščiai pasakojusią apie visas sodų paslaptis, taip pat suteikusią daug vilčių mūsų netekėjusioms panelėms prie vadinamojo „Senmergės“ šaltinio – pasirodo, pagėrę jo vandens jos galės ištekėti net septynis kartus! Vatikano muziejuose sukaupti senovės pasaulio meno šedevrai, garsiausių Renesanso genijų darbais išpuoštos koplyčios. Minios turistų veržiasi aplankyti garsiąją Siksto koplyčią, kurios lubas popiežiaus Julijaus II užsakymu ištapė Mikelandželas. Apie Vatikano muziejus bei sodus papasakoti nėra paprasta, geriausia juos aplankyti.

Keliaujame Jėzuitų pėdsakais

Jėzaus draugijos ordino įkūrėjas Ignacas Lojola yra palikęs labai ryškų pėdsaką Romoje. Lankėmės Jėzaus vardo (Il Gesu)  bažnyčioje – tai pirmoji barokinė bažnyčia Europoje. Jos pavyzdžiu buvo statomos jėzuitų bažnyčios visame pasaulyje, taip pat ir šv. Kazimiero bažnyčia Vilniuje.  

Šalia Il Gesu bažnyčios jėzuitų namuose t. Lionginas aukojo mišias celėje-koplyčioje, menančioje paskutines šio šventojo valandas.

Pagarbiai saugomi jo asmeniniai daiktai, raštas, parašytas be galo dailiu braižu su jėzuitų pirmuoju antspaudu. Materialinių turtų jis nedaug tepaliko, tačiau dvasinis indėlis į Katalikų bažnyčios lobyną – neišmatuojamas. Jo įkurtos draugijos nariai jėzuitai imdavosi pačių sunkiausių užduočių, nešdami krikščionybę į tolimus kraštus, organizuodami misijas be galo sunkiomis sąlygomis, ieškodami sąlyčio taškų su kitomis didžiosiomis religijomis, patirdami persekiojimus.

Lankėmės garsiojo šv. Pranciškaus Ksavero, Ignaco bendražygio ir bičiulio, vardo bažnyčioje (beje, pilnas jos pavadinimas yra „Šv. Andriejaus ir Pranciškaus Ksavero bažnyčia“). Bažnyčioje virš altoriaus kabo be galo įspūdingas paveikslas, vaizduojantis šv. Andriejaus, šv. Petro brolio, nukryžiavimą. Šis apaštalas taip pat jautėsi nevertas būti nukryžiuotu kaip Jėzus, tad mirtį pasitiko ant X formos kryžiaus...

Prie bažnyčios buvusiame jėzuitų naujokyne savo paskutines valandas praleido garsusis lenkų šventasis Stanislovas Kostka, visų novicijų ir studentų globėjas, miręs vos 18 metų, tačiau visus aplinkinius stebinęs savo begaliniu pamaldumu. Aplankėme celę, skirtą jo atminimui, kurios centre stovi skulptūra, vaizduojanti mirštantį jaunuolį.

* * *

Romoje yra virš 470 bazilikų ir bažnyčių, visų aplankyti mums nepavyko. Stengėmės aplankyti didžiausias ir seniausias, tokias, kaip Šv. Klemenso bažnyčia, po kuria stovi senovinė I a. Mitros šventykla, vėliau paversta krikščionių bažnyčia. Apima išties nepaprastas jausmas, kai lankaisi tokiose šventyklose, atrodo, prapuola laiko pojūtis ir tų dvidešimties amžių, skiriančių tave nuo anų įvykių, kaip nebūta. „Russicum“ kolegijoje yra mozaikinės grindys, pagamintos I amžiuje (šių eilučių autorė basomis kojomis jas išbandė. Puikios!). Tuo Roma yra nepaprasta, čia sukauptas visų amžių lobynas – jai žmonės atidavė viską, ką turėjo geriausio: turtus, talentus, siekius, o dažnai ir savo gyvenimą. Pabaigai norėtųsi pacituoti t. Lionginą, papasakojusį mums apie vieną seną jėzuitą, pragyvenusį Romoje virš 60 metų: „Jam šiomis dienomis sueis 94 metai, mes kartais automobiliu atsivežame jį į „Russicum“ ir važiuojant žvalgydamasis jis vis kartoja „Kokia graži Roma...“

Rasa Baškienė

Tėvo Liongino interviu apie „Russicum“ kolegiją

Rasa: papasakokite apie „Russicum“ kolegiją – kada, kieno iniciatyva ir kokiu tikslu ji buvo įkurta?

T. Lionginas: „Russicum“ kolegija buvo įkurta 1929 metais. Ji atsirado žmonių, kuriems rūpėjo, kad Rytų katalikai galėtų melstis savo įprastomis apeigomis, iniciatyva. Kolegijos įkūrėjams norėjosi suvienyti katalikų bažnyčią, tad kolegijos įkūrimą jie suvokė kaip pasiūlymą, kad katalikų bažnyčioje visi katalikai jaustųsi kaip namuose.

Vienas iš tikslų buvo ruošti kunigus, kurie mokėtų rusų kalbą ir galėtų patarnauti bizantinių apeigų katalikams  tiek išeivijoje, tiek išvykę į Rusiją. Dalis iš jų į Lenkiją sugrįžo, buvo ir į Lietuvą atvykusių, baigusių studijas Romoje ir gyvenusių  „Russicum“ kolegijoje, dalis vyko į Slovakiją, o nemaža dalis iš jų karo metu atsidūrė Sovietų sąjungos teritorijoje, buvo suimti, kalinti, o kai kurie nužudyti.

Rasa: esate minėjęs, jog „Russicum“ kolegija yra ugdymo įstaiga. Papasakokite apie ją bei apie studentus, atvykstančius į ją.

T. Lionginas: į Romą studijuoti atvyksta studentai iš Ukrainos, Slovakijos, Lenkijos, Rusijos. Mes priimame Rytų bažnyčių kongregacijos studentus – bizantinių apeigų katalikus bei studentus iš stačiatikių patriarchato tiek iš Ukrainos, tiek iš Rusijos. Kolegija nėra paprastas bendrabutis, tai kartu ir dvasinio ugdymo įstaiga. Joje apsistojantys studentai jau būna baigę dvasines seminarijas, o atvyksta studijuoti popiežiškuose universitetuose arba kitokiose akademijose - priklausomai nuo specializacijos. Į ją atvyksta seminaristai, jau baigę bakalauro studijas, bei kunigai. Kolegija turi savo ugdymo programą: joje  vyksta Advento, Gavėnios rekolekcijos, kiekvieną mėnesį vyksta susitikimas su dvasios tėvu, nes kiekvienas studentas turi turėti savo dvasios tėvą. Atvykstantys į kolegiją siekia gilintis savo profesinėje srityje, tačiau visų pirma tai yra krikščionys, kurie turi patys gyventi Evangelija, kad paskui galėtų ja dalintis su kitais. Čia, atvykę iš savo parapijų, jie pamato visą pasaulį – visą bažnyčią iš visų žemynų, visų kontinentų, įvairiausių tradicijų, odos spalvų. Dauguma mokosi popiežiškame Rytų institute, į kurį mokytis atvyksta žmonės iš Egipto, Libano, Sirijos, Irako, Indijos. Jie susipažįsta su katalikais, jų gyvenimu, bažnyčios ir krikščionių padėtimi. Dažnai mes kiekvienas  sukerpame katalikų bažnyčios modelį pagal savo įsivaizdavimą, tačiau buvimas čia, studijos ir pažintis su tais žmonėmis duoda labai daug.

Rasa: kiek trunka kolegijos auklėtinių studijos Romoje?

T. Lionginas: tai priklauso nuo to, ką ir kaip jie studijuoja. Paprastai studijos trunka nuo 2 iki 6 metų. Jei pasirenkamas tik licenciatas ir specializacija, trunkanti du metus, tai po dviejų metų jie ir grįžta amo. Yra kitos studijos, pav., Bažnyčios kanonų teisės kodekso ar šv. Rašto studijos, kurios trunka trejus metus. Po licenciato pasilikus doktorantūros studijoms prisideda dar du ar trys metai. Ilgiausiai studijos trunka šešis metus.

Rasa: gal galėtumėte paaiškinti, kodėl „Russicum“ kolegijai vadovauja jėzuitai?

T. Lionginas: jėzuitai visuomet vykdavo į misijas. Tai ne tik tos misijos tolimuose kraštuose, kur krikščionybė visiškai nepažįstama, bet ir ribinės situacijos – ten, kur egzistuoja religijos skirtingumai. Jėzuitai visuomet darbavosi Rytuose, pav., Indijoje, tad akademiniu atžvilgiu pasiruošusiems jėzuitams popiežius patikėjo po I-ojo pasaulinio karo naujai kuriamą kolegiją. Kolegijos vadovybė bei administravimas patikėtas Jėzaus draugijai, nors pati kolegija priklauso Rytų bažnyčių kongregacijai. Rektoriais yra buvę įvairių šalių atstovai: slovakai, prancūzai, belgai, italai – iš viso yra buvę 12 rektorių (vienas net du kartus). Kadangi dauguma studentų atvyksta iš posovietinių kraštų ir gerai moka rusų kalbą, o nemoka itališkai, tad pradžioje čia jiems susikalbėti lengviau. Tik ukrainiečiai nenori kalbėti rusų kalba.

Rasa: kiek trunka kolegijos rektoriaus kadencija?

T. Lionginas: tradiciškai ji trunka apie 6 metus, tačiau tai nėra apribota. Prieš mane buvęs rektorius jai vadovavo 9 metus.

Rasa: kolegijos koplyčioje matėme šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresėlės atvaizdą. Kas sieja kolegiją su šia nuostabia šventąja ?

T. Lionginas: po šv. Teresėlės kanonizacijos 1925 metais pradėjo plaukti aukos, kurias seselės atidavė popiežiui. Nežinau, ar visas, ar dalį jų šv. Tėvas skyrė naujai steigiamai „Russicum“ kolegijai.

Rasa: gal galėtumėte paaiškinti, kodėl kolegijos pavadinimas yra „Russicum“? Ką reiškia šis žodis?

T. Lionginas: tai yra sutrumpintas pavadinimas, o išvertus tai reiškia „Popiežiškoji rusų kolegija“. Kolegijoje nuo pat pradžių buvo įvestos apeigos, kurios buvo švenčiamos stačiatikių bažnyčioje Rusijoje, kadangi ši šalis yra didžiausias katalikiškas kraštas. Norėčiau trumpai papasakoti apie Rytų katalikų liturgijos apeigas: jos skirstomos į Aleksandrijos, Antiochijos ir Konstantinopolio tradicijas. Iš pastarosios liturgines apeigas yra perėmę tiek slavai, tiek graikai. Apeigos iš esmės sutampa, tačiau skiriasi giedojimo būdas ir, be abejo, kalba. Ukrainos graikai katalikai meldžiasi ir gieda ukrainietiškai, atvykę į „Russicum`ą“ jie nenori melstis pagal Rusijos stačiatikių apeigas. Regis, skirtumai yra minimalūs, tačiau, deja,  jie be galo sureikšminami.

Dėkoju už pokalbį.

Nuotraukos iš Romos