Šv. Kazimiero bažnyčios bendruomenė birželio 24–26 dienomis pakvietė keliauti Baltarusijon. O kad piligriminė kelionė vyktų sklandžiai, valdžią, o su valdžia kartu ir atsakomybę, labai greitai, geranoriškai ir taikiai pasidalino trys žmonės. Kunigas Lionginas rūpinsis sielovada, todėl nedelsdamas pasiūlė „Magnificat“ knygeles, kad psalmės, maldos, net autobuse skambėtų, kad Vilniuje užrakinti darbai ir smulkūs reikalai net mintyse mūsų nepasivytų. T. Lionginas puikiai žinodamas kokiais takais ir su kokiais tikslais jau keletą šimtmečių per pasaulį traukia jėzuitai nesunkiai ir Baltarusijoje surasdavo svetingus Dievo namus, kad mus visus šv. Mišių dovanomis sustiprintų.

Kultūros istorikė Irena kiekvienam įteikė pačios puikiai parengtą knygelę „LDK šventovės, pilys ir rezidencijos“, kurioje visi lankytini objektai: – miestų herbai, planai, schemos, graviūros, piešiniai, nuotraukos, glaustai išdėstyta informacija. Irenai teko sunki dalia – atskleisti buvusios LDK gausaus kultūrinio paveldo grožį, tačiau Irenos neišgąsdinsi, statyk kur nori: ar prie išlikusios bažnyčios, ar prie cerkvės, ar prie sinagogos, ar prie jų griuvėsių, užmes akį ir  išardys pastatus, o jeigu sugriuvę – atstatys, kad parodytų, kur gotika, kur ankstyvasis ar vėlyvasis barokas, kur jau klasicizmo apraiškos, neklupinėdama architektūros stiliuose, jeigu reikės, nukels ir stogą, ir skliautus, kad iš arčiau pamatytume ir kitas detales: frontonus, piliastrus, kapitelius, voliutas, rozetes, įvairius puošybos elementus. Kalbėdama apie interjerus, nepamirš altorių, vargonų, klausyklų, šviestuvų, paskui ners į vaizduojamojo meno sritį ir uoliai vers sakralinio meno simbolių kalbą į žmonių paprastąją, pasakos apie vienuolijų gausybę, šventųjų gyvenimo istorijas ir jų kultus, minės mecenatus ir garsias LDK gimines, puikiai išmanydama istorinį kontekstą ir anų laikmečių madas atgaivins senovę. Tada dings dabartinė Baltarusijos siena, vėl susijungs buvusi LDK, o Irena tą vienovę patvirtins faktais lygindama Baltarusijos žemės bažnyčias su vilniškėmis ir vis kartodama tą magiškąjį žodį „barokas“ vėl „barokas“.

Grupės vadovui istorikui Raimondui, kaip ir dera karybos žinovui, teks iškloti visą tiesą apie pilis, o kadangi šis vyras yra skersai išilgai išmaišęs Baltarusiją, negailėdamas pažers daug praktinių patarimų, supažindins su šiuolaikinės baltarusių gyvensenos ypatumais.

O kas belieka mums? Stebėti ženklus ir stengtis juos suprasti, žiūrėti ir pamatyti, klausytis ir išgirsti.

Baltarusijos keliai geri, pakelės nušienautos. Senas tvoras baltarusiai masiškai keičia naujomis. Tos tvoros privalomos, iš gamyklos, iš betono, galima sakyti „vieno sukirpimo“, bet kai kurios skiriasi, nes nudažytos vis kitomis spalvomis. Vadinasi, žmogus bent spalvomis stengiasi išreikšti ir apginti savo individualybę. Nuo monotonijos gelbsti augmenijos žaluma, daugybė atspalvių – nuo blyškiausiųjų iki sodriausiųjų. Akiai neįprasta, kaip baltarusiai derina spalvas, mėgsta jų daug, ryškių ir įvairių. Mažutę autobusų stotelę prie plento išmargina kokiomis 4-6.

Maloniai nuteikia miestų ir miestelių švara. Stebina pakelėse stovintys kryžiai – vis po du: vienas – katalikų, kitas – provoslavų, ir dar, jeigu vienoje kelio pusėje bažnyčia, tai kitoje – cerkvė. Cerkvės naujos. Kas tai? Ar tikrai darnaus sugyvenimo, bendrabūvio išraiška, ar tik deklaracija, ar varžytuvės: kuri kurią įveiks? Laikas tebūnie teisėjas, jis parodys. Smagu, kad stato, nors vis tiek bijau, kad tos naujesnės turės daugiau galimybių.

Prisimenam pirmą kelionės dieną, kai nejučiom tapom tokio vyksmo liudininkais. Prie Šv. Boriso ir Glebo cerkvės Naugarduke darbininkai tupinėjo apie du paauksuotus kupolus, ryt, poryt kels į viršų – dės kepurę. Dirstelėjom į „svogūnus“, o jų žvynuose atsispindinčios šiaip jau labai grakščios baltutėlės  bažnyčios kontūrai įgavo visai kitas formas – ji išsiplėtė į šalis, pažemėjo, kažkur pradingo grakštumas, baltumas virto gelsvumu. Turbūt sunku skirtis su savastimi, kai būta tiek šiltų prisiminimų?

Na, reikia džiaugtis, kad čia liks Dievo namai. Sakralinis pastatas bus naudojamas pagal paskirtį. Ką gali žinoti, gal tas auksas, žibėdamas ir tviskėdamas,  ilgainiui atliks savo funkciją, privilios ir tuos, kurie praeidavo pro šalį nepakeldami galvos? Iš pradžių užsuks tik smalsumo vedami, o paskui gal ir atsilieps, kai Dievas juos užkalbins? Tegul tik žmonės meldžiasi,  meldžiasi ir dirba.

Ne viename mieste pamatėme plakatą – Myliu Baltarusiją! Ne kokią partiją, ne firmą, ne kokį gražų daikčiuką – technikos stebuklą, ne.  Gal ir mums reikėtų panašaus?  – Myliu Lietuvą! O dar geriau būtų viešose erdvėse pasikabinti skautų šūkį. Patikėkite, praverstų.

Bėgiojant nuo vienų paminklų prie kitų, pasigendu pro šalį skubančių baltarusiškai besišnekučiuojančių žmonių. Norėčiau pasiklausyti kalbos skambesio. Negaliu skųstis, grįžtant namo Ana mokė dainuoti baltarusių dainą Kosil Yas' Konyushinu. Matot, vos pagalvoji ir jau pildosi.

Su meile apie Pelesos, Gervėčių, Zietelos šnektas papasakojo kalbininkas Kazimieras.

Paskutinė kelionės diena. Praplėšiam akis, o kambaryje aitriai kvepia liepos ir šienas, varlės kurkia taip, kad, rodos, tuoj sprogs, varnos kelia tokį triukšmą tarsi būtų turgus ir kažko nepasidalintų, o gal čia vyksta jų Seimelis, kuriame kas antra turi „veto“ teisę? Užgieda gaidys tarsi norėdamas riktelėti: – aš čia generolas! Et, plyšauk neplyšojęs, jeigu renginys masinis – bergždžios pastangos. Įsiterpia  dar ir rotušės laikrodis. Sprunkam laukan į Radvilų parką.

Staiga viskas nurimsta. Rytas Nesvyžiuje. Palaiminga akimirka – stoja dieviška ramybė ir tyla, atsiskleidžia dieviškosios tvarkos grožis, kai Dievo Kūno bažnyčios  ir varpinės bokštai laiko dangų ir bernardinų tvenkinio vandenis.

Nuojauta neapgauna, bus kažkas gera, bus. Visi sugužam į Dievo Kūno jėzuitų bažnyčią, funduotą Radvilos Našlaitėlio 1586-1596 m., pirmąją barokinę ne tik LDK, bet ir visoje Lenkijos–Lietuvos valstybėje. Italas architektas Gian Maria Bernardoni ne veltui Nesvyžiuje praleido 13 metų. Bažnyčios interjerą kūrė kiti italai ir vietiniai meistrai. Taip knieti pacituoti amžininkų pastebėjimus apie šventovės sieninę – klijinę tapybą XVIII. „Sunku apsakyti, kaip patiko mūsų Naugarduko kunigui-rektoriui tapyba ir visas bažnyčios remontas. Jis gi paliudijo, jog pasaulį  apvažiuosi, bet tokio grožio nepamatysi“ – rašė 1753 m. Mykolui Kazimierui Radvilai Žuvelei Nesvyžiaus jėzuitų konvento prioras Mykolas Voroničius (Nesvyžiaus Šv. Petro koplyčios tapyba. Olga Gorškovoz. psl. 215-220. LDK barokas: formos, įtakos ir kryptys, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2001).

Daug laiko nutekėjo, būta visko: restauracijų, keitimų, atkūrimų, bet ir šiandien negali nesižavėti tuo, kas liko. Vien ko vertas Ksaverio Dominiko Gesskio vyresniojo „Paskutinės vakarienės“ paveikslas didžiajame altoriuje? Visko nesuminėsi, pernelyg ilgai užtruktų.

Tokios nepaprastos čia buvo ir šv. Mišios. T. Lionginas laikė jas kalbėdamas lietuviškai, lenkiškai, rusiškai. Suoluose žydėjo vietinių močiučių skarelės. O kai mūsų merginos po lietuviškų giesmių užtraukė Laudate Dominum, laudate omnes gentes..., atrodė, kad sukluso net visos sienos, atrodė kažkas magiška ranka nubraukė šimtmečius, skirtumus, patvirtino ir įtvirtino tradicijos tęstinumą. Keliaudami su savo mažais gyvenimais tolyn, stabtelėjom čia ir dabar, kad vėl pašlovintume, dar kartą padėkotume, vėl prisimintume. O su čionykščiais pasisveikinom ir tyliai atsisveikinom. Paskui kriptoje nusilenkėm Radvilų giminei.

Išėję iš rūsių pastebėjom į varpinės sieną atremtą baltą plokštę su kaukuole ir sukryžiuotais kaulais,o ant jos didelėmis raidėmis buvo iškalta, jog čia ilsisi nusidėjėliai. Tikrai, prie plokštės prisiglaudę tįsojo tokie susivėlęs, pasišiaušę šunėkai. Tokie pavargę nuo lojimo ir riejimosi, mat prieš minutę kažką įnirtingai aiškinosi tarpusavyje. Gal tikrai šitaip atrodo labai labai dideli „griešnikai“?  Manau ir jie viliasi geresnio gyvenimo, nes sukiojasi po šventorių ir prie varpinės.

Paskui buvo Miro pilis. Dar Alšėnai ir Barūnai su labai gražia bažnyčia, su labai garbinamu šventu Dievo Motinos paveikslu, su puikiais vitražais. Tas Faustinos – ypač traukia, nepaleidžia, čia ir šventojo Kazimiero paveikslas, čia ir Renatos, mano bendrakeleivės, juodų gyvų akių mergaičiukės prisipažinimas – tai mano močiutės bažnyčia. Vien šito sakinio užtenka, kad suprastum, jog Vilnius – namai jau čia pat.

Štai ir Krėva. Nuo Lydos pilies pradėjome, Krėvos pilimi baigėme.

Klausiat, ar buvo laužas? Kaip Dievulis davė, taip ir susikūrėm kiekvienas sau po tokį šviesų šviesų, tikim – ilgai neges. Iš įspūdžių susivėrėm po rožinį. Žinot, dangus vėl mus apdovanojo, išvažiuojant atsiuntė vaivorykštę! Geras ženklas! Iki kito karto! Sudiev

Gražina